admin 
Merminas, kuris 1969 m. „pabėgo prisijungti prie cirko“ ir įkūrė savo cirką, pasakoja apie gyvenimą po didžiąja viršūne. Autorius pasakoja turėjęs įtikinti skeptišką motiną jo ambicijų vertimi; jos atleidimas įkvėpė pačios Mermin laidos pavadinimą „Circus Smirkus“. Šie prisiminimai prasideda pasakojimais apie Mermino dalyvavimą XX amžiaus pabaigos Europos cirkuose, tokiuose kaip „Circus Benneweis“ ir „Circus Hoffman“, kiekvieno skyriaus pradžioje pateikiamos nuotraukos ir Gerscho klounų, palapinių ir kitų cirko elementų eskizai. Visą laiką Merminas pabrėžia savo santykius su žinomais atlikėjais, ypač savo mentoriumi, žinomu mimu Marceliu Marceau (kuris niekada nekoncertavo su cirku, kol Merminas neįtikino jo pasirodyti Circus Smirkus). Autorius kataloguoja pirmuosius Circus Smirkus kūrimo metus – nedidelį Vermonte įsikūrusį reikalą, kuris sekė tradicinių Europos cirkų pavyzdžiu ir kuriame dirbo jauni atlikėjai. Vienas įdomiausių knygos elementų rodo, kaip Merminas puoselėjo šlovingą daugiakultūrę sceną, pakviesdamas „trenerius ir cirko vaikus iš Rusijos, Latvijos, Ukrainos, Mongolijos, Kazachstano, Vengrijos, Gruzijos, Moldovos, Kanados, Kinijos, Kubos, Brazilijos, Indonezijos. , Izraelis, Palestina, Etiopija, Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, valstijos iš visų JAV, taip pat dešimt pirmosios tautos genčių, siu, jakama, hunkpapa, krei, santee, dakota, oglala, navahai, actekai ir čerokiai. “ Merminas taip pat priskiria savo „išėjimą“ kaip žydą antisemitiškam kolegai atlikėjui. Vienas ryškus nesusipratimas – atsiminimuose mažai dėmesio skiriama ginčams dėl cirkų, ypač prievartos prieš gyvūnus. Tačiau cirkai toliau vystosi, o Merminas ramina skaitytojus, kad cirkas kaip meno rūšis yra labai gyvas, pažymėdamas, kad jo paties cirkas tęsis ir jam išėjus į pensiją.
